Jonas GRIGAS (1951 - 2011)
Kovo 24 d. staiga mirė įžymus praeityje lengvaatletis, Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktorius Jonas Grigas.
Kovo 24 d. staiga mirė įžymus praeityje lengvaatletis, Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktorius Jonas Grigas.
| 2011 03 24 |
 PRINT
 EMAIL
|
Kovo 24 d. staiga mirė įžymus praeityje lengvaatletis, Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktorius Jonas Grigas (1951 01 06 – 2011 03 24).
Dar savo mirties išvakarėse jis lankėsi „Žalgirio“ sporto draugijoje, džiaugėsi Sporto departamento ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimais, kuriuos jis gavo savo 60 metų jubiliejaus proga. Ypatingai džiaugėsi, kad Sporto rėmimo fondas jo vadovaujamam "Stajerio" klubui pirmą sykį skyrė 4000 litų. Pastaraisiais metais velionis turėjo širdies problemų, tačiau dirbo negailėdamas savęs ir apie negandas niekam nebuvo linkęs pasakoti.
„Liga pati atsitrauks, aš ją tikrai įveiksiu“, – sakydavo Jonas. Dar šiemet, po Naujametinio bėgimo, kurį jis organizavo jau 35-ą kartą, trumpam buvo išvykęs į Ameriką aplankyti tenai gyvenančios savo žmonos ir dukros. Ir savo paskutiniąją dieną „Žalgirio“ draugijos būstinėje velionis teigė, kad jaučiasi labai gerai, dalinosi mintimis apie būsimus planus. Savo mirties jis nenujautė ...
Liko porą nelemtų sutapimų. Praėjusiais metais J. Grigas atsisveikino su savo „kūdikiu“ – Naujametiniu bėgimu ir jį perleido VšĮ „Tarptautinis maratonas“. Antras: savo paskutiniąją dieną velionis praleido savo draugų žalgiriečių būryje ir tarsi su jais atsisveikino visam laikui.
J. Grigas gimė 1951 m. sausio 6 d. Kunioniuose (Kėdainių r.). Buvo puikus lengvaatletis, 1974 m. įvykdė SSRS sporto meistro normą. 1976 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą.
Velionis penkis kartus (1973-1977 m.) tapo Lietuvos 3000 m kliūtinio bėgimo, 1500 m bėgimo (1974 m.) ir 5 km kroso (1974 m. ) čempionu. 1974 m. per tarptautines „Pravdos“ prizų varžybas užėmė trečią vietą. Dalyvavo tarptautiniuose SSRS- Prancūzija-VFR (ketvirta vieta) ir SSRS-D. Britanija (trečia) mačuose. 1974 m. per SSRS čempionatą 3000 m kliūtinio bėgimo distancijoje pelnė sidabro, o 1976 m. – bronzos medalius.
Savo geriausią rezultatą mėgiamoje 3000 m kliūtinio bėgimo rungtyje velionis pasiekė 1976 metais – 8 min 26,8 sek.
1970 -1976 m. J. Grigas dirbo „Nemuno“ sporto draugijoje, 1978-1979 m. – VVPI Fizinio lavinimo katedroje dėstytoju, 1979-1991 m. – Vilniaus „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos direktoriaus pavaduotoju, 1991-1992 – Vilniaus „Žalgirio“ uždaro plaukimo baseino direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1992 m. – Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktoriumi.
Velionis pasižymėjo veiklumu ir aktyvumu. Jis nuo 1997 m. buvo Vilniaus sporto klubų „Smiginis“ ir „Stajeris“ (nuo 2006 m.) prezidentas, Sporto tarybos prie Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto skyriaus narys (2000-2004 m.). J. Grigo iniciatyva buvo pradėtos rengti Jonų lengvosios atletikos varžybos, bėgikės Reginos Čistiakovos taurė – per šiuos renginius velionis surasdavo prizų ir jais apdovanodavo geriausius sportininkus.
Didžiausia palaima jam būdavo „Žalgirio“ stadionas, kuriame jis plušo nuo ryto iki vakaro, grąžindavo veją, tvarkydavo rūbines, kviesdavo futbolo komandas rungtynes žaisti jo stadione. Stadionas velioniui buvo tarsi šventovė, kurioje jis rasdavo sau atgaivą. Jam didele pagalbininke tapo stadiono darbuotoja Stasė, su kuria sutardavo ir buvo pasiryžę nuveikti pačius didžiausius, rodos, nerealius darbus.
Kiekvieną rudenį J. Grigas mėgdavo važiuoti į miškus grybauti, rinkti uogų ir šiomis miško gerybėmis bei iš tėviškės atsivežtomis kriaušėmis bei agurkais vaišindavo savo draugus. Mėgo fotografuoti ir kasmet su draugų bei sportininkų nuotraukomis išleisdavo kalendorius.
Velionis J. Grigas buvo buvo be galo nuoširdus, vaišingas, jautrus ir mėgstantis bendrauti. Džiaugdavosi kiekviena Lietuvos sportininkų sėkme, skaudžiai išgyvendavo pralaimėjimus. Labai laukė savo garbingo jubiliejaus ir jį gražiai šventė gausiame draugų būryje. Pas jį į stadioną užsukdavo daug draugų pasikalbėti, pasiguosti.
Pasikaitinti į pirtelę rinkdavosi jo vadovaujamo bėgimo klubo „Stajeris“, kuriam jis puikiai vadovavo, sportininkai, jie vėliau ir pasportuodavo stadione, apsukdavo ne vieną ratą. Velionis buvo didelis bėgimo klubo ramstis.
Anapilin iškeliavo sporto žmogus, kurį visi vadindavome ne pavarde, bet tiesiog vardu – Jonas. Žmona Rita neteko vyro, dukra Gintarė – tėvo, o sporto bendruomenė – puikaus sportininko ir žmogaus. Velionis bus gyvas jį pažinojusių ir gerbusių žmonių širdyse.
Dar savo mirties išvakarėse jis lankėsi „Žalgirio“ sporto draugijoje, džiaugėsi Sporto departamento ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimais, kuriuos jis gavo savo 60 metų jubiliejaus proga. Ypatingai džiaugėsi, kad Sporto rėmimo fondas jo vadovaujamam "Stajerio" klubui pirmą sykį skyrė 4000 litų. Pastaraisiais metais velionis turėjo širdies problemų, tačiau dirbo negailėdamas savęs ir apie negandas niekam nebuvo linkęs pasakoti.
„Liga pati atsitrauks, aš ją tikrai įveiksiu“, – sakydavo Jonas. Dar šiemet, po Naujametinio bėgimo, kurį jis organizavo jau 35-ą kartą, trumpam buvo išvykęs į Ameriką aplankyti tenai gyvenančios savo žmonos ir dukros. Ir savo paskutiniąją dieną „Žalgirio“ draugijos būstinėje velionis teigė, kad jaučiasi labai gerai, dalinosi mintimis apie būsimus planus. Savo mirties jis nenujautė ...
Liko porą nelemtų sutapimų. Praėjusiais metais J. Grigas atsisveikino su savo „kūdikiu“ – Naujametiniu bėgimu ir jį perleido VšĮ „Tarptautinis maratonas“. Antras: savo paskutiniąją dieną velionis praleido savo draugų žalgiriečių būryje ir tarsi su jais atsisveikino visam laikui.
J. Grigas gimė 1951 m. sausio 6 d. Kunioniuose (Kėdainių r.). Buvo puikus lengvaatletis, 1974 m. įvykdė SSRS sporto meistro normą. 1976 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą.
Velionis penkis kartus (1973-1977 m.) tapo Lietuvos 3000 m kliūtinio bėgimo, 1500 m bėgimo (1974 m.) ir 5 km kroso (1974 m. ) čempionu. 1974 m. per tarptautines „Pravdos“ prizų varžybas užėmė trečią vietą. Dalyvavo tarptautiniuose SSRS- Prancūzija-VFR (ketvirta vieta) ir SSRS-D. Britanija (trečia) mačuose. 1974 m. per SSRS čempionatą 3000 m kliūtinio bėgimo distancijoje pelnė sidabro, o 1976 m. – bronzos medalius.
Savo geriausią rezultatą mėgiamoje 3000 m kliūtinio bėgimo rungtyje velionis pasiekė 1976 metais – 8 min 26,8 sek.
1970 -1976 m. J. Grigas dirbo „Nemuno“ sporto draugijoje, 1978-1979 m. – VVPI Fizinio lavinimo katedroje dėstytoju, 1979-1991 m. – Vilniaus „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos direktoriaus pavaduotoju, 1991-1992 – Vilniaus „Žalgirio“ uždaro plaukimo baseino direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1992 m. – Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktoriumi.
Velionis pasižymėjo veiklumu ir aktyvumu. Jis nuo 1997 m. buvo Vilniaus sporto klubų „Smiginis“ ir „Stajeris“ (nuo 2006 m.) prezidentas, Sporto tarybos prie Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto skyriaus narys (2000-2004 m.). J. Grigo iniciatyva buvo pradėtos rengti Jonų lengvosios atletikos varžybos, bėgikės Reginos Čistiakovos taurė – per šiuos renginius velionis surasdavo prizų ir jais apdovanodavo geriausius sportininkus.
Didžiausia palaima jam būdavo „Žalgirio“ stadionas, kuriame jis plušo nuo ryto iki vakaro, grąžindavo veją, tvarkydavo rūbines, kviesdavo futbolo komandas rungtynes žaisti jo stadione. Stadionas velioniui buvo tarsi šventovė, kurioje jis rasdavo sau atgaivą. Jam didele pagalbininke tapo stadiono darbuotoja Stasė, su kuria sutardavo ir buvo pasiryžę nuveikti pačius didžiausius, rodos, nerealius darbus.
Kiekvieną rudenį J. Grigas mėgdavo važiuoti į miškus grybauti, rinkti uogų ir šiomis miško gerybėmis bei iš tėviškės atsivežtomis kriaušėmis bei agurkais vaišindavo savo draugus. Mėgo fotografuoti ir kasmet su draugų bei sportininkų nuotraukomis išleisdavo kalendorius.
Velionis J. Grigas buvo buvo be galo nuoširdus, vaišingas, jautrus ir mėgstantis bendrauti. Džiaugdavosi kiekviena Lietuvos sportininkų sėkme, skaudžiai išgyvendavo pralaimėjimus. Labai laukė savo garbingo jubiliejaus ir jį gražiai šventė gausiame draugų būryje. Pas jį į stadioną užsukdavo daug draugų pasikalbėti, pasiguosti.
Pasikaitinti į pirtelę rinkdavosi jo vadovaujamo bėgimo klubo „Stajeris“, kuriam jis puikiai vadovavo, sportininkai, jie vėliau ir pasportuodavo stadione, apsukdavo ne vieną ratą. Velionis buvo didelis bėgimo klubo ramstis.
Anapilin iškeliavo sporto žmogus, kurį visi vadindavome ne pavarde, bet tiesiog vardu – Jonas. Žmona Rita neteko vyro, dukra Gintarė – tėvo, o sporto bendruomenė – puikaus sportininko ir žmogaus. Velionis bus gyvas jį pažinojusių ir gerbusių žmonių širdyse.
