Justinas Beržanskis – apie bėgimą su akiniais, diskvalifikaciją dėl Kenijos aprangos bei rekordus tapus tėvu
| 2014 07 09 |
 PRINT
 EMAIL
|
– Lietuvoje neturi varžovų pradedant 3 km, baigiant pusmaratoniu. Kodėl pasirinkai kliūtinį bėgimą?, – lengvoji.lt/sena paklausė J.Beržanskio.
– Būtent pradėjus bėgti kliūtinį bėgimą, prasidėjo lūžis sportinėje karjeroje. Prieš tai bėgdavau ir 800 m, ir 1500 m, bet vis kažko trūkdavo, kad galėčiau užsikabinti už rimtesnio rezultato. Pamėginus kliūtinį bėgimą, pavyko įvykdyti normatyvą į Europos iki 23 metų čempionatą ir tada pamačiau, kad šioje rungtyje geriau sekasi. Be to, kliūtiniam bėgimui taip pat reikia didelio kilometražo, todėl ir 5 km, ir 10 km pasidaro artimos distancijos. Specialiai joms nesiruošiu, bet varžybinio tipo treniruotėse sudalyvauju.
– Esi sakęs, kad maratono nebėgi tik kol kas. Šioje rungtyje matai daugiau perspektyvų?
– Reikia iš kažko gyventi, maratonas naudingiau iš finansinės pusės. Per įvairias varžybas patenki tarp prizininkų, gauni kažkiek pinigų, gali užsikabinti. Šiuo metu iš sporto negaunu pastovių pajamų, todėl maratonas yra ateities dalykas. Bėgsiu kliūtinį bėgimą tol, kol bėgsis, tai yra – kol gerės rezultatai. Nebegerės – ilginsiu distanciją.
– Ar Lietuvos vyrai iki maratono dar nepriaugo? Dvejose olimpiadose iš eilės vyrų maratonininkų nebuvo...
– Vyrai, baigę studijas, baigia ir sportuoti. Vyrai eina dirbti. Nesakau, jog nėra nieko, kas galėtų bėgti maratoną. Buvo laikotarpis, kai moterų maratonininkių nebuvo, tačiau buvo keli vyrai, galintys įvykdyti olimpinių žaidynių „A“ normatyvą, o dabar yra atvirkščiai. Taip susiklostė aplinkybės.
– Apie Europos čempionatą galvoji gana drąsiai. O pasaulio čempionatas, olimpiada?
– Apie Europos čempionatą stengiuosi galvoti drąsiai. Turi tikėti, jog gali įvykdyti normatyvą, tada lengviau tą padaryti. Jei bus Europos čempionato normatyvas, tai ir iki olimpinių žaidynių normatyvo nedaug trūks – trijų ar keturių sekundžių. Jei ir nepavyktų išvykti į Europos čempionatą, stengsiuosi patekti į pasaulio čempionatą, o jei nepavyks ten – tada bandysiu į olimpiadą.
– Rio de Žaneirą aplankyti turbūt norėtųsi?
– Olimpiada yra kiekvieno sportininko didžiausia svajonė, tad ir mano tokia pat. Viltys dedamos, pats to tikiuosi. Jeigu viskas gerai, norėčiau ten pabūti.
– Ar sportuojant teko patekti į kurioziškas situacijas?
– Didžiausias kuriozas buvo praėjusių metų Lietuvos čempionate. Netyčia prabėgau ne su nacionaline apranga, todėl kilo negražus skandalas. Tikrai nebuvau prieš savo šalį. Prabėgau su Kenijos apranga ir mane diskvalifikavo. Tai – turbūt didžiausias karjeros negražumas, buvau sezono lyderis (juokiasi). Reglamentuose numatyta, jog Lietuvos rinktinės nariai šalies čempionatuose privalo dalyvauti su klubų, miesto ar nacionaline apranga, arba pateikti kontraktą su apranga gaminančia firma, jei tokį turi.
– Šiemet tapai tėvu ir šį sezoną rodai puikius rezultatus...
– Taip sutapo. Gal surimtėjau kažkiek (juokiasi). Žmona supranta, stengiasi padėti, kiek įmanoma pabūti su vaiku. O rekordai priklauso nuo to, koks yra įdirbis.
– Nėra daug sportininkų, kurie varžosi ar rungtyniauja su akiniais. Netrukdo?
– Bandžiau su lešiais šokti per kliūtis, bet man ir akiniai netrukdo. Žmonės kartais pasako, kad bėgdamas taisiausi akinius, tai gal geriau juos reiktų nusiimti. Bėgu ir su lešiais, bet nesu pratęs prie jų, akys jautrios. Svarbiose varžybose stengiuosi bėgti be akinių.
– Komandinio čempionato uždarymo renginyje ėmei vieną keksą po kito. Ar dietų nereikia?
– Nereikia (šypsosi). Žinoma, pasiruošimo laikotarpiu būna, kad kažkiek prisižiūri, ką valgyti, o ko ne, bet po varžybų visada mėgstu save palepinti. Stengiuosi valgyti ką noriu, bet su protu. Kažkokių dietų nereikia, nes daug kilometrų prabėgu, daug sunaudoju energijos, tad reikia ir kalorijų.
– Ar lengvoji atletika patraukė iškart, ar prieš tai dar ką nors bandei?
– Į Šiaulių internatą patekau devintoje klasėje, šiaip bandžiau viską – krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką. Kaime nebuvo galimybių labai tobulėti, paimdavo už Mažeikių komandą (J.Beržanskis kilęs iš Mažeikių rajono). Vis pavydėdavau, kad Mažeikiuose vaikai gali treniruotis penkis kartus per savaitę, o aš tik du. Kažkada noras treniruotis penkiskart išsipildė, atvažiavus į Šiaulius. Po to, aišku, tas noras nukrito, kai gavau krūvį (juokiasi).
– Rasa Drazdauskaitė pragyvenimui užsidirba būdama kariške, Remalda Kergytė – vesdama treniruotes. O pats be sporto dar užsiimi kita veikla?
– Šiaulių manieže, lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre, dirbu treneriu. Turiu dvi grupes jaunų vaikų, vyriausias baigė šeštą klasę. Dirbu intensyviai, darbas patinka. Pats esu baigęs kūno kultūros studijas, jas baigus padariau metų pertrauką. Dabar planuoju studijuoti magistratūrą. Vienintelė problema, kad tų norinčių sportuoti vis mažiau ir mažiau.
– Lietuvoje dominuoja ilgų nuotolių bėgikai iš Šiaulių. Tad Šiaulius galima laikyti stajerių sostine?
– Pažiūrėkime, kiek tų pačių šiauliečių yra. Tada galime sakyti, jog Vilnius yra sprinterių sostinė. Pačių šiauliečių nėra daug, turbūt vienintelė Rasa Drazdauskaitė, o visi kiti atvažiuoja iš kaimų, mažesnių miestų. Šiauliuose dabar yra sportininkų internatas, aš pats jį baigęs. Pripranti prie miesto ir pasilieki. Žinoma, yra treneriai, kurie treniruoja ilgų nuotolių bėgikus. Jei yra treneris, bus ir bėgikų.
– Kuris pasiekimas sporte kol kas yra brangiausias?
– Turbūt pergalė Europos komandiniame čempionate, jei žiūrėsime į užimtą vietą. Gerai pasirodžiau ir praėjusiais metais universiadoje, kur patekau į finalą ir užėmiau aštuntą vietą. Pernai tos varžybos buvo svarbiausios ir jose pavyko gerai sudalyvauti. Tikiuosi, jog dar bus svarbesnių čempionatų.
– Ką manai apie masinių bėgimų treniruotes?
– Labai džiaugiuosi, kad masiškumas didėja, kiekvienose varžybose gali pamatyti vis daugiau žmonių. Jie nedalyvauja dėl rezultato, bet tiesiog ateina į renginį. Džiugu, jog žmonės pradeda suprasti, kad bėgimas yra nauda, bėgant galima stiprinti sveikatą. Jei bus masiškumas, ateis ir sportininkų meistriškumas.
Alfredo Pliadžio nuotr.
