Lengvaatletė Neringa Aidietytė – apie sportinį ėjimą, rekordus bei žemaūges varžoves.
| 2014 04 23 |
 PRINT
 EMAIL
|
„Noriu padėkoti Neringai, kuri diktavo tempą“, – po finišo teigė Podebraduose laimėjusi čekė Anežka Drahatova.
„Buvau mačiusi starto protokolus ir žinojau, kas turi geriausius rezultatus. Nesitikėjau, jog diktuosiu tempą visą distanciją, bet gavosi taip, jog niekas nenorėjo eiti priekyje ir vesti grupę, – sakė 30-metė N.Aidietytė. – Pagalvojau, jog čia ne pasaulio ar Europos čempionatas, kur kova vyksta taktiškai, o man reikėjo gero rezultato. Tad nusprendžiau eiti priekyje, o kas norės – tas galės prisijungti. Gavosi taip, jog iš pradžių buvome penkios, o po to likome trys, kurios viską išsiaiškinom per paskutinius 3 kilometrus.“
Sportinio ėjimo atstovė drauge su Brigita Virbalyte-Dimšiene bei Kristina Saltanovič ruošiasi svarbiausiam metų startui – Europos čempionatui Šveicarijoje.
– Asmeninį rekordą šiemet pagerinote jau antrą kartą. Ar bus trečias?, – lengvoji.lt/sena paklausė N.Aidietytės.
– Labai tikiuosi, jog bus. Taip sako ir treneris, ir pati jaučiu, jog dar ne visas jėgas palikau bei nerealizavau savęs pilnai. Dar tik sezono pradžia.
– Ar trečia vieta varžybose Čekijoje tenkina?
– Taip, tenkina. Niekada nebuvau šiose varžybose prizininke, nors pirmą kartą ten dalyvavau prieš 10 metų. Žinomą, truputį gaila, jog neužteko jėgų išsaugoti antrą vietą. Tikrai žinojau, jog pirma nebūsiu, kadangi čekė visa galva geresnė už mus visas. Tikėjau, jog finišuosiu antra, bet likau trečia. Antrą vietą užėmusiai brazilei nedaug pralaimėjau – tik 11 sekundžių. Džiaugiuosi asmeniniu rekordu.
– O gera sportinė forma įgyta ne per anksi?
– Iš tiesų, nemaniau, jog sportinė forma yra tokia gera. Jaučiausi darbingai, savaitė prieš varžybas sunkiai atidirbau, todėl buvau pavargusi. Važiavau be jokių tikslų, nors ir norėjau dar truputį pagerinti asmeninį rekordą, bet netikėjau, jog nuo rezultato „numesiu“ net 1,5 min. Šiemet galima daryti du formos pikus – dabar ir Europos čempionate. To laiko dar daug yra.
– Esate gana aukšta. Ar yra koks nors tipinis sudėjimas ėjikams?
– Ilgą laiką buvau aukščiausia ėjikė. Atsimenu, jog per pasaulio taurės varžybas stovime prie starto, dairausi ir matau, jog visos kitos dalyvės bent per galvą žemesnės (juokiasi). Dabar jau atsiranda tų aukštų ėjikių: ir Lietuvoje yra viena iš Pabradės, ir ta Podebraduose laimėjusi čekė kiek aukštesnė.
Ilgą laiką vyravo, jog ėjikės turi būti nedidelės. Podebraduose ėjo viena sportininkė iš Ekvadoro, kuri atrodė dvigubai žemesnė už mane (juokiasi). Taip mala ir mala kojomis. Vis tik žmonės aukštėja, tai ir ėjikės aukštėja (juokiasi).
– Galbūt ūgis suteikia pranašumo?
– Manau, jog ilgos kojos pranašumo suteikia, bet reikia tą mokėti išnaudoti.
– Ką laikote stipriausia savo savybe? Stiprų finišą, startą ar tolygų jėgų paskirstymą per visą distanciją?
– Tiesą sakant, gerai finišuoti nemoku. Dar savo jėgomis nelabai pasitikiu. Dabar pasiekiu tokius rezultatus, apie kuriuos anksčiau tik pasvajoti galėjau, tačiau to dar nesusivokiu. Būtų gerai išlaikyti dabartinį tempą – 4 min. 30 sek. per kilometrą. Gal ištvermė mano stipriausia savybė... Tai, jog nepasitraukiu iš distancijos ir nugaliu save.
– Profesionalų, kurie užsiima sportiniu ėjimu Lietuvoje, nėra labai daug. Ar atsiranda smalsuolių, kurie žiūri kaip treniruojatės?
– Tikrai niekas nežiūri. Būna, jog vaikai sušunka mamai „žiūrek, kaip greitai eina“ (šypsosi). Vyresnio amžiaus žmonės, kurie vaikščioja Vingio parke, mus jau žino, treniruočių metu pasisveikina, padrąsina.
– Ką derėtų laikyti sportinio ėjimo lyderiais Lietuvoje – vyrus ar moteris?
– Sakyčiau, jog moteris (juokiasi). Mes esame trys aukštesnio lygio, o vyrai – pavieniai. Svarbiausiose 20 km varžybose iš vyrų dalyvauja tik Marius Žiūkas, 50 km – Tadas Šuškevičius. Merginų dauguma, tad mes esame lyderės (juokiasi).
– Kas jums mažiau neparanku – stiprus lietus ar didelis karštis?
– Per lietų sušlampa sportbačiai, todėl sunkiau juos nešti (juokiasi). Karščio aš irgi nemėgstu, vis tik lietuvė esu, o Lietuvoje – ne tropikai. Gal truputį geriau liūtis, šalčiau būtų.
– Buvusi sportinio ėjimo atstovė Sada Bukšnienė dabar specializuojasi 100 km ultramaratono rungtyje. Ar ryžtumėtės įveikti tokią distanciją?
– Ne! Norėčiau pabandyti pusę triatlono, nes mėgstu plaukti ir dviračiu moku važiuoti. Dabar taip sakau, o paskui nežinau, ką sugalvosiu (juokiasi).
– Maratonas ir sportinis ėjimas turi daug panašumų?
– Žiūrint kokia sportinio ėjimo distancija... Šiaip bėgimas ir ėjimas yra visiškai skirtingi dalykai. Tik tiek, kad ištvermė... Maratonas – 42,195 km, o mes einame 20 km. Tai jau perpus mažiau. Būna, kad treniruočių metu Diana Lobačevskė kartu prabėga, kol mes einame.
– Gyvenote Londone. Ar nėra minčių baigus karjerą vėl grįžti ten?
– Iš tiesų, ten grįžti nebenorėčiau. Gyvenimo tempas ten yra labai sekinantis. Nežinau, kaip ištvėriau ketverius metus ten (juokiasi).
– Podebraduose jūsų pasiektas rezultatas – vos 28 sek. prastesnis nei Lietuvos rekordas. Tai ar bus tas rekordas?
– Labai tikiuosi! Nenoriu sakyti, kad būtinai jį pagerinsiu šiemet. Jei ne šį sezoną, tai pasistengsiu kitąmet. Gal ne aš, o kažkuri iš mūsų. Dabar jaučiuosi labai gerai ir atrodo, jog tas rekordas tikrai turėtų kristi man po kojomis. Nenoriu prisigirti, o paskui gailėtis.
– Pasiekti geresnį laiką nei 1 val. 30 min. yra įmanoma?
– Manau, jog taip. Treniruotis itin profesionaliai, sugrįžus iš Londono į Lietuvą, pradėjau tik gruodį... Per kelis mėnesius pagerinau asmeninį rekordą daugiau nei 2 minutėmis. Tikiuosi, jog mano laikas ateityje bus 1 val. 29 min. ir greičiau.
Kastyčio Pavilonio nuotr.
