„Tikėjau, kad galiu tapti prizininke, bet, kad laimėsiu – ne“, - sakė Atėnų maratono nugalėtoja Rasa Drazdauskaitė.
| 2010 11 05 |
 PRINT
 EMAIL
|
„Po finišo buvo sunku patikėti, kad laimėjau. Žinoma, džiaugiuosi pergale ir rezultatu, kuris tokioje sunkioje trasoje tikrai geras, bet dar ir dabar negaliu tuo patikėti,“ - po pergalės Atėnų maratone praėjus keletui dienų kalbėjo maratonininkė Rasa Drazdauskaitė.
Tuo tarpu, sportininkės trenerio Česlovo Kundroto auklėtinės triumfas Graikijoje nenustebino: „Ne, kodėl jis galėjo nustebinti? Ten buvo toks maratonas, kad ji tiesiog turėjo laimėti. Gal rezultatas šiek tiek netikėtas buvo, galvojau, kad prabėgs lėčiau.“
28-ajame klasikiniame Atėnų maratone sportininkė, pagerinusi šio maratono moterų rekordą, iškovojo pirmą vietą. Karaliaus Mindaugo batalione dirbanti eilinė taip pat tapo tuo pačiu metu vykusio pasaulio kariškių čempionato nugalėtoja.
R. Drazdauskaitė 42 km 195 m distanciją įveikė per 2 val. 31 min. 6 sek. Lietuvė jau distancijos pradžioje išsiveržė į priekį, o finišo liniją kirto nuo artimiausios persekiotojos atsiplėšusi daugiau nei dviem minutėmis.
„Nemanau, kad varžovės buvo silpnos, kai kurių asmeniniai rezultatai buvo geresni nei mano. Tiesiog man gerai bėgosi, buvau gerai pasiruošusi,“ – sakė vieno prestižiškiausių pasaulio maratonų nugalėtoja.
Ši pergalė – pirmas laimėtas maratonas sportininkės karjeroje.
„Trasa buvo gana sunki, didžiąją maratono dalį reikėjo bėgti į kalną, tik gale – žemyn. Karšta buvo, tačiau iškovojus pergalę - viskas gerai. Teigiamos emocijos nustelbia visus sunkumus,“ – sakė Č. Kundrotas.
Daugiau nei dešimtmetį R. Drazdauskaitę treniruojantis Č. Kundrotas sako, kad dirbant svarbiausia ieškoti kompromisų; „Kartu dirbame jau trylika metų. Šlykštus skaičius. Mano akyse ji augo ne tik kaip sportininkė, bet ir kaip žmogus. Ji labai užsispyrusi, tai padeda, tačiau kartais tas užsispyrimas būna ne vietoje. Per tiek metų, žinoma, buvo nedidelių barnių, būna, kad nuomonės išsiskiria, kartais ji būna teisi, bet dažniausiai – aš. Tenka pasiginčyti, tačiau jei žmogus būtų be nuomonės ir su viskuo sutiktų – netobulėtų. Mes dėl visko pasitariame, nėra taip, kad aš kaip koks diktatorius pasakyčiau, kad bus taip ir ne kitaip, ji geriau jaučia save iš vidaus, kurios treniruotės jai tinka, kurios – ne.“
Paklausta, kas ją labiausiai palaiko siekiant aukštų rezultatų, Rasa nedvejojo: „Treneris. Ne tik labiausiai palaiko, bet ir geriausiai supranta. Treneris ir auklėtinis turi būti kaip vienas asmuo. Dar draugai, artimieji palaiko. Labai džiaugiuosi, kad bataliono vadas ir kariškių sporto klubo viršininkas suteikia sąlygas sportuoti. Daug žmonių yra, be kurių ir šios pergalės, ko gero, nebūtų.“
Apie ateities planus sportininkė kalba nedrąsiai: „Grįžusi iš Graikijos dar nebuvau su treneriu susitikusi, nespėjome visko aptarti. Vasarą bus pasaulio čempionatas Korėjoje, ten norėčiau labai gerai sudalyvauti, tai artimiausias rimtas startas.“
Tiek treneris, tiek pati sportininkė pagrindiniu tikslu įvardija 2012 metų Londono olimpines žaidynes. „Kiekvienas sportininkas turi tikslą patekti į olimpines žaidynes, ir jose gerai sudalyvauti. Kas yra gerai? Iškovoti prizinę vietą, bet dar daug laiko, nenoriu skubėti,“ – sakė R. Drazdauskaitė.
Č. Kundrotas neabejoja auklėtinės galimybėmis siekti aukštų rezultatų: „Ji gali bėgti dar geriau, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip mes pasiruošime. Ji tobulėja, tikiuosi, kad olimpiadoje bus ne žemiau 15-os vietos.“
