2010 11 02

Uždaryti Nusiųsk šią nuorodą draugei(-ui) el. paštas: Saugos kodas:  PRINT    EMAIL

Nijolė Medvedeva Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generaline sekretore tapo praėjusių metų rudenį. Dabar ji įsisuko į savo mėgstamos sporto šakos džiaugsmus ir rūpesčius. Namie mažai kada ir būna, ypač vasarą, kai savaitgaliais vyksta daug įvairių lengvosios atletikos varžybų.

Kai suranda laisvo laiko, Nijolė su šeima mėgsta išlėkti iš miesto, savaitgaliais skuba į Salininkus. Ten turi sodybą ir gamtoje gražiai leidžia laiką. „Turim ir žemės plotą, yra kas veikti“, – sako Nijolė. Šiemet su savo vyru Konstantinu, „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos masažuotoju, dešimt dienų atostogavo Nidoje, džiaugėsi puikiu oru. Nijolė ir Konstantinas vienas prie kito turi prisitaikyti, nes jų mėgstamų sporto šakų sezonai skirtingi.

Ne kiekviena moteris sugeba vadovauti tokiai didelei federacijai kaip lengvosios atletikos. Kaip sekasi naujoje kėdėje, į kurią sėdote praėjusiais metais?
Manau, kad bet kuriai sporto šakai nėra lengva vadovauti. Sporte vyrų labai daug, o moteriai reikia turėti tvirtą „kuprą“, norint atsilaikyti prieš įvairius vyrų spaudimus, jų požiūrį į moterį, kad kaip čia gali būti, kad ji yra federacijos generalinė sekretorė. Tačiau ir daugiau moterų vadovauja sporto šakų federacijoms. Ir gana sėkmingai.
Sportas – mano gyvenimas. Grįžau į savo sritį, kurią mėgstu, kuri man patinka. Vadovavimo patirties įgijau versle, dirbau su žmonėmis – manau, kad subrendau šiam darbui ir susitvarkysiu. Man malonu, kad galiu padėti lengvaatlečiams.
Lengvaatlečiai – tai mano šeima, mano žmonės, su jais stengiuosi būti kuo dažniau. Į lengvąją atletiką sugrįžau po 15 metų pertraukos, stengiuosi kuo geriau pažinti kiekvieną sportininką, trenerį. Iš pradžių, tik sugrįžusi, nepažinojau visų trenerių, nes dauguma jų pasikeitė.

Ar nebijojote sunkaus federacijos generalinės sekretorės darbo, nors visą gyvenimą ir praleidote sporte?
Jeigu atvirai, tai dar būdama jauna, kai sportavau, pagalvodavau, ko norėčiau gyvenime. Kažkada svajojau dirbti tokiose bendrovėse kaip „Adidas“ ar „Puma“, na, ir federacijoje. Tie slapti mano lūkesčiai išsipildė. Prie Lengvosios atletikos federacijos priartėjau prieš trejus metus.
Susipažinau su dabartiniais darbais, situacija. Praėjusiais metais manęs paprašė, manimi pasitikėjo, ir aš sutikau tęsti ankstesnio federacijos generalinio sekretoriaus Eugenijaus Buroko darbus. Stengiuosi pateisinti manimi tikėjusių žmonių lūkesčius. Federacijos kolektyvas labai nuoširdus, tai puikūs žmonės ir specialistai, gerai išmanantys savo darbą. Kolektyvu galiu pasitikėti 100 proc., su juo dirbti nėra sunku, jame gerai jaučiuosi.

O kaip reaguoja jūsų vyras, praeityje puikus biatlonininkas, o dabar – „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos masažuotojas Konstantinas Medvedevas, kai žmonos dažnai nemato namuose?
Žinoma, jam labiausiai patiko, kai apskritai buvau išėjusi iš sporto (šypsosi – aut. past.). Kai dirbau bendrovės „Adidas“ vadybininke, darbo laikas irgi buvo neribotas. Buvo daug kelionių, bemiegių naktų. Kaip ir kiekvienas vyras, Konstantinas mane norėjo dažniau matyti namie. Bet jis visą laiką mane palaikė, palaiko ir, manau, tai darys ir toliau.
Kai grįžau į sportą, Konstantinas nebuvo labai laimingas, ypač kai pradėjau eiti generalinio sekretoriaus pareigas. Jis puikiai žinojo, kad tai nelengvas darbas, kad jam reikia daug jėgų. Iš tikrųjų pavargstu ne fiziškai, o morališkai.

Kiek atžalų užauginote?
Užauginome puikią dukrą Iną, kuriai sukako 28-eri – ji gerais pažymiais baigė mokyklą ir Vilniaus universitetą, šiuo metu dirba Ūkio ministerijos Projektų valdymo skyriuje. Manau, kad ji savo gyvenimo kelią jau rado. Tačiau ji neskuba kurti šeimos, matyt, nenori, kad tapčiau močiute (šypsosi – aut. past.).
Turime ir 14 metų sūnų Justiną, todėl su vyru jaučiamės dar jauni. Jauni vaikai tėvus visada jaunina. Dukra buvo labai talentinga sportininkė, galėjo gerinti mano rezultatus. Inos perspektyvos buvo ne ką prastesnės nei mano. Tačiau dukters karjera lengvojoje atletikoje buvo trumpa. Vėliau ji dar bandė savo sugebėjimus krepšinyje. Tačiau pasikeitus treneriui nutarė visas jėgas sutelkti mokslui.
Su dukra niekada neturėjome vargo nei dėl mokslo, nei dėl sporto. Tačiau dabar ji jau gailisi, kad taip anksti baigė sportinę karjerą. Sūnus irgi pasirengęs tapti lengvaatlečiu, lanko treniruotes.

Tad visa jūsų šeima ragavo sporto?
Taip, todėl ir esame darni šeima, gerai sutariame. Su vyru šypsomės ir sakome, kad mes šeimoje gyvename taip: vienas viename pasaulio krašte, kitas – kitame. Ir taip – visą gyvenimą. Kai tuokėmės, Konstantinas, kaip biatlonininkas, važinėjo į šiaurę, o aš, lengvaatletė – į pietus. Neseniai sukako 30 metų, kai mes esame kartu, kai sumainėme aukso žiedus.
Vyras daug aukojosi dėl mano sportinės karjeros. Gimus dukrelei, kuriam nors iš mūsų reikėjo būti su ja, ir Konstantinas tada baigė savo sportinę karjerą. Jeigu nėra užimtas, jis dažnai lankosi lengvosios atletikos varžybose, nes nemažai metų dirbo su lengvaatlečiais, juos masažavo. Lengvoji atletika jam – lyg kūdikis, artima ir miela, mėgstamiausia sporto šaka. Kaip jis sako, tai visų sporto šakų pradžia.

Vyrai nelabai klauso moterų. Tad kaip vadovaujate federacijai: kumščiu ar žmogišku žodžiu?
Esu griežtai gera. Stengiuosi būti teisinga, savo reikalavimus pagrįsti argumentais, kodėl man taip atrodo. Kartais galbūt ne visiems patinka mano griežtesnis tonas. Žinau, kad niekada nebus taip, kad visiems patiktum. Visiems geras niekada nebūsi. Stengiuosi nekonfliktuoti, rasti sąlyčio taškų.
Kartais tenka netgi pabūti taikytoja, nes pasitaiko įvairiausių konfliktų. Stengiuosi visus kampus užglaistyti. Niekada ilgai nelaikau pykčio. Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kas man nepatiko, bet apsisukusi vėl galiu su žmonėmis toliau bendrauti ir kalbėtis, tartis. Man patinka, kai nešnekama už nugaros – mėgstu, kai viskas pasakoma į akis.

Ar buvo tokių situacijų, kad ir ašarą reikėjo nubraukti?
Kol kas tokių atvejų dar nebuvo. Gal dar bus (šypsosi – aut. past.). Tačiau stengiuosi dirbti civilizuotai, siekiu, kad mūsų treneriai dirbtų komandoje. Lengvoji atletika nėra vien metimai, ėjimas ar sprintas. Tai daug įvairių rungčių ir mes turime visi būti kartu. Ne visada gerai sekasi, nes skirtingi žmonių charakteriai ir požiūriai.
Mano tikslas – visus suvienyti, kad būtų viena darni komanda. Tik kartu, bendromis jėgomis ir mintimis galima žingsniuoti į priekį. Kai viduje prasideda skaldymas – blogai. Dabar mums pats darbymetis, baigiasi metai ir prasideda kova dėl finansų kitam sezonui. Teks įrodinėti, kad šie sportininkai geri ir kad juos reikia remti.
Kiekvienais metais tai daryti vis sunkiau. Visiems aišku, kad lengvoji atletika – sporto karalienė. Tai nėra siaura specializacija, yra daug rungčių, žmonių. Labai sudėtinga situacija Vilniuje. Nėra stadiono, Lengvosios atletikos mokykla antrus metus tik egzistuoja, miesto savivaldybė nerengia vaikams treniruočių stovyklų, jiems sunku išvažiuoti į varžybas. O jaunimo turime gero. Tačiau jeigu į jį neinvestuosime, iš jo nieko nebus.

Turite tvirtus pečius, į kuriuos galite atsiremti. Tai – LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis.
Taip, pasitikiu šiuo žmogumi, manau, kad ir jis manimi. Man prezidentas pats pasiūlė šias pareigas, prieš tai buvau „Cosmos“ klubo direktorė. Vienas kitą pažįstame nuo ankstyvos jaunystės – kartu sportavome, mynėme tuos pačius takelius, važinėdavome į varžybas. Tas kontaktas išliko iki šių dienų, Eimantą visą laiką gerbiau kaip žmogų. Jis įnešė didelį indėlį į šalies lengvąją atletiką.
Kai buvo labai sudėtingas laikotarpis lengvajai atletikai ir pačiai federacijai, buvo didelės skolos ir atsidurta ties praraja, išgelbėjo E. Skrabulis. Jis federaciją prikėlė iš pelenų. Mūsų prezidentas labai geranoriškas, nedaug yra žmonių, kurie savo lėšas skirtų mėgstamai sporto šakai – jis mėgsta sportą, tiki treneriais, kurie dirba, tiki sportininkais, jaunimu.

Ar dar dirbate „Cosmos“ klubo direktore?
Ne. Kai įkūrėme klubą, surinkome talentingus jaunus sportininkus, juos pradėjome vežioti po treniruočių stovyklas, remti. Subūrėme jauną komandą, kurios branduolys dabar sudaro Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės pagrindą. Šiame klube išaugo ir šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, kuri dar tada buvo niekam neįdomi. Bet į ją buvo investuota nemažai lėšų, ir šiandien jau turime rezultatą.
„Cosmos“ klubas man buvo savotiškas sugrįžimas į lengvąją atletiką. 2008 m. buvau išrinkta LLAF viceprezidente, o po metų – generaline sekretore.

Buvote garsi Lietuvos šuolininkė į tolį, nušokote 7 m 14 cm, tas rezultatas daug metų jums leido patekti į geriausių pasaulio šuolininkių dešimtuką. Prisiminkite tuos laikus. Kaip vertinate savo sportinę karjerą?
Lengvajai atletikai atidaviau daugiau kaip 20 metų. Savo sportinę karjerą pradėjau Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, kai mane, 13 metų kelmiškę, pakvietė ten treniruotis. Tada buvo gera sportininkų rengimo sistema, veikė internatinė sporto mokykla, daug kitokių sporto mokyklų. Treneriai rengdavo jaunimą, o vėliau juos perimdavo suaugusiųjų treneriai.
Panevėžio internatinėje sporto mokykloje lengvaatlečiai, tarp jų ir dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, turėjo puikius mokytojus ir gavo gerus pagrindus. Aš pati buvau labai laiminga ir patenkinta, kad galėjau treniruotis Panevėžyje. Turėjome nuostabias sąlygas, nebuvo jokių problemų su maitinimu, gyvenimu, mokslu, viskas buvo suderinta.
Panevėžyje mane treniravo šviesaus atminimo treneris Juozas Šapalas. Jaunimas nebuvo verčiamas, rengiamas labai įvairiai – daugiakovės principu. Dabar pas mus 13–14 metų vaikai jau specializuojasi atskirose rungtyse. Iš tikrųjų tai nėra labai gerai. Vaikai turi būti rengiami kuo įvairiau, nes tik vėliau išaiškėja, kuriai rungčiai jie labiausiai tinka.
Aš irgi pradėjau nuo daugiakovės. Manęs niekas nevertė, gal todėl stabilius rezultatus sugebėjau pasiekti net būdama 32-ejų. Geras sportininkas tas, kuris parodo gerą rezultatą ne per vienas varžybas, o tas, kuris jais nuolat džiugina daug metų. Stabilumas – tai meistriškumo rodiklis.
Šuolininke į tolį tapau tik baigusi mokyklą ir pradėjusi studijuoti Vilniuje. Į Vilnių atsikėlė ir mano treneris J. Šapalas. Atvažiavęs į sostinę ir jis pakilo meistriškumo laipteliais. Tačiau nusprendžiau (ir mano vyras truputėlį pastūmėjo), kad reikia toliau treniruotis pas Janą Gadovičių, puikų šuolių specialistą.
Visą laiką svajojau, kad užaugusi galėčiau treniruotis pas šį puikų šuolininkų trenerį. Tam žingsniui reikėjo ryžtis ir, manau, pasielgiau teisingai, nors gal ir suteikiau nuoskaudą savo pirmajam treneriui. Su J. Gadovičiumi praleidau dvylika metų – tai pats nuostabiausias ir geriausias treneris, koks galėjo būti. Jo vadovaujama, po Barselonos olimpinių žaidynių ir baigiau savo sportinę karjerą.

Ar palaikote ryšius su J. Gadovičiumi?
Prieš metus su juo buvau susitikusi, treneris sakė, kad yra labai pasiilgęs lengvosios atletikos. Mūsų treneriams sakiau, kad J. Gadovičius būtų puikus mūsų šuolininkų į aukštį ir į tolį konsultantas. Tačiau dar reikia truputėlį laiko, kad būtų pakeistas trenerių požiūris, kad jie nemanytų esantys vieninteliai visagaliai ir viską žinantys. Geri patarimai niekada netrukdo. Kuo jų daugiau, tuo geriau.

Federacija galėtų įsteigti J. Gadovičiaus taurę, nes šis puikus treneris išugdė tokias ryškias lengvosios atletikos žvaigždes kaip Kęstutis Šapka, Vilma Bardauskienė, Irina Oženko, Nijolė Medvedeva.
Gera idėja, ją reikėtų įgyvendinti.

Nedaug pasikeitėte nuo to laiko, kai aktyviai sportavote. Gal vaikščiojate į sveikatingumo centrus?
Į centrus nevaikščioju. Jeigu kartais išvažiuoju su sportininkais į stovyklas, elgiuosi pagal nuotaiką. Noriu – pabėgioju, pasimankštinu, jeigu ne – pasineriu į kitą pasaulį. Kiek leidžia laikas, stengiuosi valgyti savo pasigamintą maistą, daug judu, mėgstu lankytis varžybose.