2007-ųjų Lietuvos maratono čempionas Aurimas Skinulis dėl sporto paaukojo daug, tačiau nėra tikras ar greitai sportas netaps tik hobiu
2010 10 27 | PRINT EMAIL |
Po vieno kroso būsimasis sportininkas varžybų „atsikando“ penkeriems metams į priekį, kol būdamas abiturientu pats tapo suinteresuotu sportuoti daugiau, nei privalomose kūno kultūros pamokose: „Kai dvyliktoje klasėje reikėjo rinktis kur studijuoti, supratau, kad be sporto nelabai ką daugiau temoku ir domiuosi. Tada ir pradėjau papildomai bėgioti. Įstojau į kūno kultūros akademiją ir ten tęsiau darbą.“
Pradėjusio nuo vidutinių nuotolių, 800 – 1000 m, A. Skinulio distancijos palaipsniui didėjo, kol galiausiai, 2006 m. jis pirmą kartą įveikė Vilniaus maratoną. Šiemet sportininkas jau dalyvavo šešiolikoje varžybų: bėgo vieną maratoną, keturis pusmaratonius ir vienuolika trumpesnių distancijų.
Daug patirties turinčiam bėgikui iki šiol pavyko išvengti rimtų traumų, tačiau kurį laiką, vos pradėjusį bėgti maratonus Aurimą persekiojo nesėkmės. „Pernai rudenį jam nepasisekė Venecijos maratone, sveikata sušlubavo. Antras bandymas turėjo būti šiemet, gegužės mėnesį Rygoje. Jis buvo tam gerai pasiruošęs, bet likus kelioms savaitėms iki varžybų patyrė kojos traumą, todėl teko pasigydyti ir vėl pradėti treniruotis“, - sakė sportininko treneris Dainius Virbickas.
Tačiau darbas, kurį sportininkas padarė ruošdamasis, nenuėjo perniek. Šį rudenį, Poznanės (Lenkija) maratone A. Skinulis pasiekė geriausią Lietuvos sezono rezultatą. Jis 42 km 195 m distanciją įveikė per 2 val. 20 min. 43 sek., iš 200 dalyvių finišavo aštuntas, o savo rezultatą pagerino dešimčia minučių.
„Norėjosi užbaigti pradėtą darbą. Buvau tikras, kad galiu bėgti taip, kaip planavome. Man svarbiausias buvo rezultatas, o ne užimta vieta, nes norėjau pažiūrėti ar galiu dirbti tame lygyje, todėl siekiau, kad rezultatas būtų kuo artimesnis olimpiniam normatyvui,“, - sakė bėgikas.
Didžiausia problema, trukdanti siekti geresnių rezultatų – finansavimo trūkumas. Šiuo metu sportininkas dirba, kaip pats sako, „iš entuziazmo“. „Padeda šiek tiek klubas „Šviesos kariai“, jie į varžybas išveža ir stovyklas suorganizuoja, taip pat Kėdainių miesto savivaldybė paremia. O su privačiais rėmėjais Lietuvoje sunku. Pas mus krepšinis valdo ir pasakius, kad esi bėgikas, sako, o kas čia tave matys, kas čia domisi? Ir varžybas nedaug žmonių stebi. Rėmėjai visą tai apsiskaičiuoja. Krepšinį tai visi mato, pilni laikraščiai ir televizijos“, - guodėsi A. Skinulis.
2008 m. sportininkas, kaip vedlys, dalyvavo Pekino parolimpinėse žaidynėse. Jis padėjo regos negalią turinčiam vilniečiui Linui Balsiui ir džiaugėsi galimybe pamatyti olimpinę „virtuvę“ iš vidaus. „Vedlio darbas – bėgti šalia ir padaryti viską, kad žmogui su negalia būtų lengviau: pasakyti apie posūkius, trajektoriją, duobeles, paduoti vandens, sekti tempą ir t.t.“, - pasakoja A. Skinulis. Bėgikas, kaip vedlys dalyvavo ir viename didžiausių Romos maratone kur bėgo kartu su kitais 13 tūkst. dalyvių.
Baigęs Kūno kultūros akademiją A. Skinulis įgijo kūno kultūros edukologijos specialybę ir įsidarbino Šėtos vidurinėje mokykloje. „Jau studijuodamas, praktikos metu, kai buvo daugiau darbo su vaikais, supratau, kad pataikiau būtent ten, kur tikrai norėjau. Pradėjęs dirbti pamačiau, kad tikrai „faina““, - sakė sportininkas.
Bėgikas apgailestauja, kad prasidėjus sunkmečiui ir sumažinus darbo valandų skaičių, jis nebegali mokyti vaikų kūno kultūros: „Labai patiko dirbti pamokose, nes kasmet matydavau, kaip vaikai auga ir tobulėja, kokius rezultatus pasiekia. Visada skatindavau sportuoti tai, kas patinka, kad užsikabintų už sporto.“
Šiek tiek daugiau nei metus bėgiką treniruojantis D. Virbickas, sako, kad šiam sportininkui labai padeda užsispyrimas: „Nors pasitaikė nemažai nesėkmių, jis niekada nenuleido rankų ir dirbo toliau praktiškai jokios paramos negaudamas, dirbdamas mokytoju jis pasiruošė ir pasiekė tokį rezultatą, kokį pamatėme šiemet Poznanėje. Man kaip treneriui labai džiugu ir žinoma norisi, kad jis ir toliau taip atkakliai dirbtų.“
Sportininkas sako, kad kiti metai parodys kurlink sportas pasuks jo gyvenime: „2011 metais bandysiu įvykdyti olimpinį normatyvą. Kiti metai viską parodys, bėgsiu maratonus pavasarį ir rudenį, dar nežinau kur, reikės susirasti. Lietuvoje sportuojant kenčia kitos gyvenimo sritys: šeima, finansai, karjera. Kiti metai parodys ir kaip mano gyvenimas pakryps : ar tęsiu sportinę karjerą, ar sportas taps hobiu. Visgi man jau 28-eri, o aš tik bėgu.. Žinoma, išvažiuoju, pamatau, tačiau finansinės naudos iš to negaunu, viską darau iš entuziazmo. Paskutinis maratonas daug atėmė.. Dabar tik bėgu ir galvoju: kodėl bėgu?.. Bet bėgu.“