Lietuva – maratonininkų kraštas. Atkūrus nepriklausomybę net devyni mūsų šalies maratonininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nors pirmieji ledus pralaužė ir teisę startuoti olimpiadoje iškovojo trys vyrai – Povilas Fedorenka, Česlovas Kundrotas ir Dainius Virbickas – bemaž dešimtmetį stambiausiose tarptautinėse varžybose startuoja vien moterys.

Praėjusiais metais 42,195 km distancijoje sėkmingai startavo „Danske Bank Vilniaus maratono“ nugalėtojas Remigijus Kančys, pirmą maratoną karjeroje įveikė ir įspūdingą rezultatą Poznanėje (Lenkija) pasiekė Valdas Dopolskas. Vis dėlto geriausio sezono rezultato savininkais buvo ne jie: dvejus metus iš eilės greičiausiu šalies maratonininku gali vadintis Ispanijoje gyvenantis 31-erių Robertas Geralavičius.

Ispanijoje – dėmesys iš geriausio šalies trenerio

Iš Jonavos kilęs R.Geralavičius į Ispaniją išvyko būdamas vos 17 metų, sukūrė šeimą ir šiuo metu augina dar net pirmojo gimtadienio nepaminėjusią mergaitę Lia.

„Po Lietuvos jaunių čempionato, kuriame laimėjau 3000 m rungtį, išvažiavau atostogauti į Ispaniją, praleisti laiko su šeima, kadangi ten gyveno mano mama. Viskas buvo lengviau, nereikėjo dirbti „juodų“ darbų, tik sunkiai treniruotis kaip jaučiui, – gyvenimo pradžią Ispanijoje prisiminė R.Geralavičius. – Už lengvaatlečio pasaulį esu be galo dėkingas savo pirmam ir geriausiam treneriui Stasiui Lakavičiui. Jis man – kaip tėvas. Ką esu pasiekęs gyvenime, dalis yra jo darbo, kalbant ne vien tik apie karjerą sporte.“

Po metų praleistų svetimoje šalyje R.Geralavičius sulaukė geriausio Ispanijos vidutinių nuotolių trenerio Mariano Gracia Verdugo dėmesio. Olimpiečius Carlosą de la Torre, Elisardą de la Torre, Andresą Diazą išugdęs ispanas pakvietė prie savo treniruočių grupės prisijungti talentingą bėgiką iš Lietuvos.

„Iš pradžių buvo pragaras, treniruočių metodika Lietuvoje ir Ispanijoje labai skiriasi. Viskas ėjo geryn, nors nuo didelio krūvio prasidėjo traumos, teko operuoti pėdą, vis sunkiau tapo treniruotis stadione. Pradėjau bėgioti ant asfalto dangos, norėjau užsidirbti iš bėgimo, tad šovė mintis pabandyti bėgti maratone“, – pasakojo lengvaatletis.

Pirmą maratoną R.Geralavičius įveikė 2012 metais. Tiesa, tąkart sportininko tikslas buvo „tempti“ žmoną, t.y. – palaikyti bėgimo tempą taip pat lengvaatletei, dukart Ispanijos čempionei Mariai Gestido.

„Netyčia jį užbaigiau, per 2 val. 40 min.“, – nusijuokė lietuvis.

Antrą maratoną R.Geralavičius bėgo 2013 metais Valencijoje. Tąkart lengvaatletis distanciją įveikė 2 val. 21 min. 24 sek. bei nusileidęs tik pajėgiems Afrikos stajeriams, užėmė aukštą 14 vietą. Trečiasis maratonas sekė beveik po metų, toje pačioje Ispanijoje, San Sebastiano mieste. Lietuvis finišavo penktas – 2 val. 20 min. 32 sek. – bei pasiekė šešioliktą rezultatą per visą šalies istoriją. Per pastaruosius šešerius metus taip greitai nebėgo nė vienas Lietuvos maratonininkas.

„Lengvu pasiruošimu, per savaitę bėgdamas po 90 km, pirmame maratone nubėgau per 2 val. 21 min. Pamačiau, jog kūnas šioje distancijoje jaučiasi gerai, – sakė R.Geralavičius. – Antram maratonui ruošiausi dirbdamas už moliuskų eksportą atsakingoje firmoje. Daug naktų miegojau po 4 valandas, todėl esu labai patenkintas dėl pasiekto rezultato.“

Vykti į Europos čempionatą paprašė pats

R.Geralavičius Lietuvoje – retas svečias. Paskutinį kartą gimtinėje lengvaatletis lankėsi prieš dvejus metus. Planų šiemet atvykti į Lietuvą šaknis į Ispaniją įleidęs R.Geralavičius taip pat neturi. Paskutinį šalies čempiono titulą lietuvis iškovojo 2009 metais Kaune, kur triumfavo 5000 m distancijoje. Tąkart lengvaatletis dalyvavo ir 1500 m bėgimo rungtyje, tačiau griuvo ir liko ketvirtas.

Vos po savaitės Čekijoje prasidės Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatas. Tokio rango varžybų patirties turi ir R.Geralavičius, kuris prieš dešimt metų Madride (Ispanija) vykusiame Europos čempionate buvo negausios trijų Lietuvos sportininkų delegacijos narys.

„Įvykdžiau normatyvą bei apie tai pats pranešiau federacijai. Buvau jauniausias rungties dalyvis“, – prisiminė R.Geralavičius.

1500 m nuotolį bėgikas įveikė per 3 min. 59,09 sek. bei liko tarp autsaiderių.

„Europos čempionatui Robertas nebuvo gerai pasiruošęs, bet kadangi varžybos vyko Ispanijoje, tai buvo puiki galimybė jose sudalyvauti. Atbėgo ne pagal savo galimybes: tokią distanciją Robertas įveikdavo per 3 min. 47 sek., o Europos čempionate – 12 sekundžių lėčiau. Guodžiau, jog visko būna, net ir Virgilijui Aleknai ne visada pasiseka“, – prisiminė pirmasis R.Geralavičiaus treneris S.Lakavičius.

Šeima svarbiau nei olimpiada

Šių metų Pekine (Kinija) vyksiančio pasaulio lengvosios atletikos čempionato maratono rungties normatyvas – 2 val. 18 min. Iki jo R.Geralavičiui trūksta vos pustrečios minutės. Tikėtina, jog Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvai, kuriuos Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociaciją (IAAF) paskelbs balandį, bus panašūs. Vis dėlto greičiausias Lietuvos maratonininkas mintis apie olimpiadą veja šalin.

„Olimpiada – kiekvieno sportininko svajonė. O tai, jog esi arti normatyvo, tik dar labiau tave motyvuoja. Tačiau kada pamatai, kokia maža yra sportininko alga, pagalvoji, ar iš tiesų apsimoka siekti aukštumų sporte?, – klausė R.Geralavičius.

 – Ispanijoje geriausi sportininkai dirba sportinių prekių parduotuvių pardavėjais, o treneriai gauna minimalų atlyginimą. Mano atveju, Lietuva mokėtų taip pat nedaug. Turint šeimą, labai svarbi ekonominė padėtis. Turint gerą darbą, dukrytei galėčiau sumokėti už universitetą, o dalyvaujant žaidynėse – ne.“

Trenerio S.Lakavičiaus komentaras:

„Robertas – geriausias mano auklėtinis. Vaikus skirstydavau į keturias grupes: netinkamas bėgimui, tinkamas bėgimui, gabus ir talentingas. Netinkamų, žinoma, neišvarai, tegu bėga žmonės, buvo vienas kitas gabus, o Robertas – talentingas. Jis besąlygiškai pasitikėdavo, kokį krūvį jam skirdavau, turi labai gerą sveikatą, gerai atsistato po krūvių.

Robertas man tarsi sūnus. Turiu du sūnus ir juokaudamas pasakoju, kad dar vieną nesantuokinį. Mūsų santykiai labai labai geri santykiai. Jis yra nepaprastai geras žmogus, talentingas.

Mano treniruotes jis pradėjo lankyti 1999 metais, o pusmečio jis dalyvavo vasario 16-osios bėgime „Pabaiskas-Ukmergė“. Pusę nuotolio jis bėgo drauge su lyderiais, po to atsiliko ir finišavo kruvina koja. Į batą jam įkrito akmenukas, klausiau, kodėl neišsiėmei, o jis atkirto, jog reikėjo kentėti, nes kitaip varžovai pabėgs.

Buvau įsitikinęs, jog jis pateks į Pekino olimpiadą, 1500 m nuotolyje, tačiau tada prasidėjo traumos. Prieš Londono olimpiadą Robertas vėl patyrė traumų, turėjo operaciją. Rio de Žaneiro olimpiados normatyvas 2 val. 18 min. yra nesunkiai įvykdomas, žinoma, labai norėčiau, jog Robertas ten dalyvautų, tačiau jam prioritetas yra šeima.“

Asmeninio archyvo nuotr.